Karolinos Bonapart Vila Lukos Kalvose

Lukos saldžiųjų kalvų širdyje, kur gamta harmoningai dera su menu ir istorine atmintimi, stovi ši didinga istorinė vila, parduodama – vienas įspūdingiausių ir žaviausių Toskanos kaimo dvarų. Napoleono seseriai ir Neapolio karalienei Karolinai Bonapart priklausantis turtas užima daugiau nei 3200 kv. m plotą, kurį sudaro pagrindinė vila, rafinuotas priestatas ir maža, puikiai išsilaikiusi privati bažnyčia. Jį supa daugiau nei 6 hektarų žemės, kurioje yra istorinis citrinų namas ir senovinės skalbyklos, monumentalus parkas su dviem baseinais, papuoštais dėžinėmis gyvatvorėmis, terakotos statulomis ir senoviniais žvyro takais, kurie vis dar pasakoja apie čia kadaise gyvenusių didingų šeimų kasdienį gyvenimą. Kiekviena detalė – nuo dekoruotų salių iki senovinių baldų, nuo didžių meno kūrinių iki meistriškai restauruotų originalių medžiagų – kalba kalba, kuri derina grožį ir autoritetą, paversdama šią rezidenciją vienu brangiausių Lukos apylinkių brangakmenių.

Vila įsikūrusi gražioje Lukos kaimo vietovėje, vos už kelių minučių nuo garsiųjų XVI a. Lukos sienų , strategiškai patogioje vietoje, iš kurios lengva pasiekti Pizą, Florenciją ir Versilijos pakrantę. Aplinkinis kraštovaizdis, apimantis Lukos lygumą, Bientinos ežerą ir dalį Florencijos teritorijos, perteikia ramybės ir didybės pojūtį, todėl ši vieta idealiai tinka tiems, kurie nori gyventi pasinerdami į autentiškiausios Toskanos žavesį.

Architektūriniu požiūriu vila visiškai išreiškia XVIII amžiaus kaimo namo koncepciją, pasižyminti įspūdingu monumentalumu, kuris prilygsta didingiems miesto rūmams.

Pastato ištakos siekia XVI amžių, tačiau XVIII amžiuje, vadovaujant Lukos pirkliui Koriolanui Oršučiui , jis buvo pertvarkytas į išties monumentalią kaimo rezidenciją. Po jo mirties projektą užbaigė sūnus Karlas ir anūkas Lorencas, ką liudija garsus užrašas, vis dar matomas ant pagrindinio aukšto sąramos.

1836 m. turtą įsigijo Caroline Bonaparte , Joachimo Murato, Neapolio karalienės iki 1815 m., žmona, kuri išlaikė nuosavybę iki savo mirties 1839 m. Vėliau vila atiteko kitoms su Italijos istorija susijusioms aristokratų šeimoms, tokioms kaip Tossizza ir Feraros markizai Zanardi Prosperi, kurie dalyvavo 1848 m. sukilimuose.

Pietinis fasadas , papuoštas rustikiniais piliastrais, Guamo akmens karnizais ir įspūdingais dvigubais laiptais, pristato laike sustabdytą pasaulį. XVIII amžiuje architektas Filippo Juvarra sukūrė daugybę šio ir kitų didikų rezidencijų projektų ir pasiūlymų. Nors jo įspūdingi planai niekada nebuvo iki galo įgyvendinti ir buvo palaipsniui supaprastinti, jo įtaka išlieka akivaizdi, ypač įėjimo vartuose į aptvertą sodą vakarinėje pusėje – tipiškame kaimo aptvare pagal Lukos tradicijas, sukuriančiame jaukią ir saugią erdvę.

Vilos interjeras išsidėstęs trijuose pagrindiniuose aukštuose, taip pat naudojama palėpė ir rūsys , kurių bendras plotas yra apie 2500 kv. m. Pirmame aukšte yra senos virtuvės ir aptarnavimo kambariai, visiškai restauruoti, įtraukiant šiuolaikinius patogumus, išlaikant originalias konstrukcijas. Čia galite įkvėpti autentiškos kasdienio gyvenimo viloje atmosferos, apsupti monumentalių židinių, terakotos grindų ir funkcionaliai paskirstytų erdvių.

Vilos širdis – pianinas (pianinas nobile) . Centrinė svetainė idealiai jungia pietinę pusę, iš kurios atsiveria vaizdas į parką, su šiaurine puse, iš kurios atsiveria vaizdas į sodus, taip sukuriant perspektyvą, kuri pabrėžia dvaro padėtį. Centre yra dvigubo aukščio salė, didžiausia Lukos rajono vilose – 125 kv. m. ploto ir 8 metrų aukščio. Joje dominuoja du monumentalūs Pier Dandini paveikslai , datuojami 1710 m. , vaizduojantys „Ponte Milvio mūšį“ ir „Sabinų moterų pagrobimą“. Manoma, kad šie keturių metrų aukščio ir aštuonių metrų pločio kūriniai buvo...